Mildos kelias:)

Pradėjau rašyti kaip savo istoriją, bet galų gale gavosi motyvacinis rašinys:)) atsiprašau už lyrinius nukrypimus, bet kitaip man šįkart neišeina:)

Man viskas prasidėjo laaabai jau tradiciškai – dietomis. Dar paauglystėje tikrai nesidžiaugiau tuo kaip atrodau ir prasidėjo eksperimentavimai – buvo ir labai drąstiškų periodų, kai per dieną suvalgydavau jogurto indelį ir naktį atsikeldavau pusės duonos riekės (kaiiiip džiaugiuos, kad tas truko neilgai ir jokių pasekmių nebuvo), ir ne tokių drąstiškų – kaip mėnesiai skaičiuojant kalorijas ar nevalgant tų pačių saldumynų, miltų ir panašiai. Ir žinote ką – nesupykit, bet pasakysiu – tai yra VISIŠKAS ŠŪDAS. Milijonai moterų pasaulyje save švaisto šitom nesąmonėm – o kam? Kaip kažkur skaičiau – jei moterys tiek nervuotųsi dėl savo smegenų vingių, kiek nervuojasi dėl savo figūrų linkių – pasaulis būtų gražesnis. Ir laimingesnis.

Labai džiaugiuosi, kad buvo ir pražuvo tas etapas, net ne etapas, o geras gabalas mano gyvenimo, kai viršelio mergina buvo kažkoks svarbus tikslas, kai rengiantis ryte galvodavau – eina šikt, gerai atrodyčiau jei ne tos „jojiko kelnės“ – Milda, dar +4 kilometrai su bėgimo bateliais šią savaitę, kai žiūrint kai ir taip (galit prieštaraut:)) pakankamai liekną liemenį įžvelgdavau kažkokius „ne to kampo“ išlinkimus – kai tikrai nemaža dalis mano minčių sukosi apie tai, kaip aš atrodau. Arba ne – apie tai kaip aš NEatrodau.

Žodžiu, taip save kankindama vis ieškojau ką dar pabandyt, kad tas ‚bikini bodis‘ būtų toks koks noriu, toks kaip žurnaluose. Ir pradėjau daugiau gilintis, skaityt, domėtis, klausinėt, žiūrėt, eit į seminarus – ir kaip visada – kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Kai žiūri į save tik kaip į figūrą – tada matai tik miško kraštą – tas tuščias teorijas apie kalorijų skaičiavimus, nevalgymus po šešių ir pan. Bet kai savyje matai žmogų ir kūną, tada pradedi lįst giliau – pradedi suprast kaip organizmas veikia, kad jogurtą be skonio reiktų valgyti ne todėl, kad mažai kalorijų, o todėl, kad jis teigiamai veikia žarnyno bakterijas, tas teigiamai veikia seratoniną, teigiamai veikia mūsų emocijas, kad špinatai ne šiaip „sveika“, o kaip veikia jų vitaminai ir mineralai mūsų kūną, ką apskritai tie vitaminai daro mūsų kūne, kodėl reikia daryti pertraukas tarp valgių ir daugybę kitų įdomių dalykų. Tiesiog žiūri į maistą ir matai ne „būsiu stora/nestora“, o galvoji kas tikrai yra gerai ir kodėl gerai.

Bandau paaiškinti, kad kai pradedi suprasti kaip ir kodėl viskas veikia tavo kūne – tada pradedi matyti visai kitą prasmę sveikoje mityboje ir apskritai sveikame gyvenime. Nevalgai maximos spurgos ne todėl, kad ji storina, o todėl, kad gerai paskaičius pamatai, kad joje pusė sudėties ingredientų kancerogenai ar šiaip koks šlamštas. Tiesiog NENORI to kišti sau į burną. Kai nemaišai valgių ne dėl to, kad nepersivalgyti, o todėl, kad tiesiog prieš akis matai kaip žarnynas neapsisprendžia kokius enzimus išskirti visam tam jovalui suvirškinti.

Prieš kokius 6 metus atėjusi į piceriją aš užsisakydavau picą - grauždavausi, kad ne salotas, bet vistik picą. Šiandien aš užsisakau salotas, nes NORIU salotų. Tikrai nebuvo lengva – tikrai net tyrimai yra atlikti, kad žmonės pripranta prie valgomo maisto ir jiems jis pasidaro skanus. Na kad ir pavyzdys kaip koks kursiokas pasakoja, kad močiutė labai skaniai ruošdavo plaučius...plaučius? Tikrai? Tiesiog nuo vaikystės jūsų skonis yra formuojamas, ir jei kažkokiu būdu pastaruosius kelis ar keliolika metų valgei nesveikai – patikėk gali būt kitaip ir tu gali tuo džiaugtis ir mėgautis, aš esu grynas to pavyzdys. Pradėjusi visu sveikumu domėtis ir stengtis sveikai gyventi – aš nuoširdžiai pamėgau mirkytus-nevirtus grikius, humusą ir salotos TIKRAI  yra mano mėgstamiausias valgis. Tiesiog reikėjo persilaužt. Dabar pica man yra per riebu ir be skonio, o milka šokoladas kažkokia cukraus bomba, kur skonio išvis nerasta. Bet aš tokia negimiau ir net tokia neužaugau – man reikėjo stengtis pasikeist.

Ir aš visdar keičiuosi.

Ir beje valgau aš nemažai – tiesiog sveikai. Pagal visas žurnalų taisykles – aš tikrai ne miss Lietuva, bet ot ir kas? Koks skirtumas aš sversiu 5 kilogramais daugiau ar mažiau? Turi įsisąmonint, kad laimė yra jausmas – tu arba esi laiminga, arba ne. Kaip ir ne piniguose laimė, taip ir dydyje – ne. Arba moki džiaugtis diena ir savim, arba ne.

Dar turi išmokti nelyginti savęs su kitais ar kitom – nepyk, bet norėdama visada rasi gražesnių – tad gali rinktis arba tiesiog visada būt TA NEGRAŽESNE, arba nekreipt dėmesio – galbūt valgyt sočiau, BET SVEIKAI, neperspaudžiant savęs, kad viskas negrįžtų bumerangu, judėt, mylėt save ir būt laiminga – galbūt būti ne tokia super gražuole kaip Jurgita Jurkutė, bet tiesiog labai gražia, švytinčia, laiminga moterim.

Tiesiog atėjo metas mylėt save ir tiek:) gyvent pagaliau, o ne save kritikuot ir graužt:) pagalvok kiek savo gyvenimo metų save grauži (jei negrauži – tu šaunuolė ir šis sakinys ne tau:)) – ir absoliučiai veltui - kas nuo to pasikeitė, kas nuo to laimingesnis? Laikas pradėti gyventi sau, o ne mažesniam dydžiui ar mažesniam kilogramų skaičiui. Valgyk daržoves, ne dėl mažų kalorijų, o todėl, kad mažiau sirgsi, ilgiau gyvensi, save mylėsi, geriau jausies, tavo kūne bus visai kitoks hormonų balansas, tu būsi tiesiog laiminga, tavo vyras ar draugas bus laimingas su tavim švytinčia. Pradėk judėt ne dėl riesto užpakaliuko, o dėl to, kad tikriausiai dirbi sėdimą darbą ir TU PASKAIČIUOK kiek per gyvenimą sėdi – man net valanda sporto per dieną atrodo mažoka, jei 7 valandas miegi, o likusias „spaudi sūrį“ iš savo sėdimosios, gi sutrinka kraujotaka, tavo raumenys tiesiog vegetuoja.

Kitas dalykas, kurį tokie pokyčiai man sutvarkė – nugaros skausmai. Tikrai kasdien, kasnakt skaudėdavo nugarą, kartodavosi tas veriantis „surakinimas“ ir nepadėjo net profesionalūs masažai kol nepradėjau tiesiog reguliariai sportuot, kol neradau SAVO sporto (irgi reikėjo paieškot ir pasistengt).

Žodžiu, mes su Dovile čia atėjom skirtingais keliais, bet atėjom. Ir labai norime kuo daugiau žmonių užkrėsti tuo pačiu – tiesiog būti sveikais ir laimingais, tiesiog į save pradėti žiūrėti KITAIP – ne kaip į figūrą/dydį/kilogramus/veidą su spuogais ar kreiva nosim o kaip į žmogų, kuris vienąkart gyvena ir tebūnie tai VIENAS ŽIAURIAI GERAS SVEIKAS LAIMINGAS KARTAS!!!

Dovilės kelias

Galvoju, ir tiksliai net nežinau, kada būtent prasidėjo mano kelionė link sveikos mitybos. Bet tikrai žinau, kad oi ne visada ja domėjausi, ir jau tikrai ne visada stengiausi valgyti sveikai, sportuoti ir mylėti save.

Visų pirma turėčiau padėkoti savo mamai – pirmiausia už gerus genus, kurių dėka turiu greitą medžiagų apykaitą, ir iš esmės galiu valgyti bet ką, bet kada ir kokiais noriu kiekiais. Žinot, sako yra du žmonių tipai, tie kurie suvalgo dvi plyteles šokolado ir nė kiek nepriauga, ir tie, kurie vos pauostę jau pradeda priaugti. Juokas juokais, bet aš esu to pirmojo tipo. Ir gal dėl to sveika mityba niekada perdaug ir nerūpėjo – ta prasme, o kam? Man, kaip ir daugumai – sveika mityba asocijavosi su dietomis, savęs ribojimu, keliamais sunkumais ir na įvairiomis papildomomis problemomis – žiūrėk, domėkis, skaičiuok. Kam? Juk jei myli save – tai savęs neriboji – bet ar tikrai? Plius, antras dalykas už kurį irgi esu dėkinga savo mamai, jog nuo mažumės įdiegė, kad dietos yra kenksmingos. Ir ne tik įdiegė, bet ir savo pavyzdžiu rodė, ir išmokė, jog svarstyklės yra skirtos nebent lagaminams prieš skrydį pasisverti (iki pat dabar namie neturiu svarstyklių – ir kiek sveriu sužinau nebent pas gydytoją).

Tai vat, tokia ir buvau. Ir iš esmės manau, kad visuomenėje yra susifomavusi klaidinga nuomonė: jei tavo kūno masės indeksas atitinka normas, tau nereikia nei rūpintis mityba, nei sportuoti. Tad kas tokio nutiko, pakeitusio mano pasaulėžiūrą? Visų pirma, atsirado vaikai. Ir tie net kalbėti dar nemokantys kūdikiai išmokė mane skaityti produktų etiketes! Rimtai! Ir kuo daugiau jas skaičiau, tuo mažiau supratau, ir tuo labiau teko domėtis. Universitete mus išmokė visus faktus tikrinti, ieškoti pakankamai kokybiškų tyrimų, ieškoti naujausios informacijos, ir augindama vaikus supratau, kiek daug aš nežinau.. Visų antra, o čia tikriausiai jau buvo toks esminis lūžis, pradėjau blogai jaustis – nuo galvos skausmų, kurie pereidavo iki blogavimų ir net vėmimų. Žinoma, kaltinau skrandį – gal kažko ne to suvalgiau, juk gyvenimo tempas didelis – namai, vaikai, darbai. Apie tai, ką, kaip ir kada valgai – nebėra kada galvoti. Ir taip tempiau, kol blogavimai padažnėjo iki dviejų-trijų kartų per savaitę, jų metu būdavau visiškai nedarbinga, vos iki vonios nušliauždavau. Gal dar būtų ir toliau taip tęsęsi, bet sulaukiau ultimatumo iš savo vyro – arba aš pati pas gydytojus einu, arba jis mane veža :) Na ką, teko eiti – ir mano didžiai nuostabai, po ilgos konsultacijos, sužinojau, kad man migrena. Ta prasme? Čia išvis liga, diagnozė? Čia tikrai ne pramanas? Ir labai džiaugiuosi gydytoja, kuri pasiūlė kuo mažiau vartoti vaistų nuo skausmo(nes prie jų priprantama) ir kuo greičiau keisti mitybą, įpročius, laikytis valgio/miego režimų. Ir būtinai sekti, kas daro įtaką migrenos priepuoliams. Darbas, juodas darbas čia žinokite.. Bet kadangi dar labiau buvo įgrisę tie visi blogavimai – tai ėmiau ir sekiau savo mitybą, režimą. Taip iš raciono pirmoje vietoje išsibraukė balti miltai, taip dienos režime atsirado kasdieninis sportas (kuriam laiko randu ankstyvais rytais, kol dar visa šeimyna miega), taip vis dar vienas po kito atsiranda sveikos mitybos įpročiai. Ir žinot ką – jau daugiau kaip pusę metų neturėjau nė vieno rimto migrenos priepuolio!

Ar verta? Labai! Nes su tokiais paprastais kasdieniniais sveikos mitybos įpročiais ateina tas suvokimas, kad gali jaustis gerai. Su kasdieninio sporto doze suvoki, jog tavo kūnas gali daug daugiau nei tavo protas suvokia. Ir tada tu tampi geresne. Visų pirma geresne savo paties versija, nelygini savęs su aplinkiniais, o seki savo paties progresą, imi labiau pasitikėti savimi ir savo jėgomis, ir tiesiog tampi laiminga.

Kas buvo sunkiausia? Turbūt kitų nuomonė ir požiūris – nes kam gi tau čia sportuoti ir save riboti maistu, kai ir taip mažai sveri. Ir tada labai džiaugdavausi savo nuostabiu vyru, kuris ne tik palaikydavo, bet ir skatindavo – patardavo, kokį maistą rinktis, kokius pratimus daryti. Ir dabar mes abu esame įsimylėję ne tik vienas kitą, bet ir sportą ir sveiką mitybą :)

Ir aš žinau, kad tas kelias į sveiką gyvenseną yra be pabaigos – nes kuo daugiau žinai, tuo labiau suvoki, kiek DAUG dar tu nežinai. Ir tik dar ir dar labiau norisi domėtis, ieškoti informacijos, atliktų tyrimų. Nes juk tai tavo kūnas, tavo gyvenimas, ir kai supranti, kad tu turėsi šitą vieną kūną, šitą vieną gyvenimą, na negi nesinori pabūti maksimalistu, ir kuo daugiau iš jo išspausti? Man norisi, ir dėl tos priežasties ir atsirado „Monų monai“ – kad dar bent vienam žmogui padėtume pasikeisti – sėkmingai gyventi be cukraus, kasdien gerti vandenį, sportuoti, sveikiau maitintis. Mažais žingsneliais link tobulesnės tavęs. Nes verta. Nes svarbiausia čia TU :)