Svečiuose - Slėnyje

June 13, 2017

Jau rodėm ir gyrėmės, kad buvom Slėnyje - nuostabioje vietoje, tarp piliakalnių, prie upės stovi Ievos ir jos vyro Mindaugo sodyba. Dovilė apsilankė trumpam, o Milda apsistojo kone visai savaitei - tokia avantiūra pagyvent netoli Vilniaus kažkur gamtoje ir laukti vakarais grįžtančio iš darbo vyro - nerealiai patiko dėl labai įvairių priežasčių: labai gražu, labai ramu, labai gera, labai patogu, labai faini (visiškai ne iš mandagumo sakom - tikrai norėjos vis juos pagaut pakalbint) sodybos šeimininkai, be galo skanus Ievos maistas (čia jau atskirą straipsnį turėtume paruošt, nes maistas tikrai fantastiškas, o dar Milda gavo ir rauginimo pasimokyt, ir pastebėt duonos gaminimą, ir giros raugimą), nėra ryšio:))) trumpai ir drūtai - rekomenduojam:) ir nusprendėm pakalbinti Ievą šio mėnesio mūsų tema - apie šeimą, nes juk jie su Mindaugu - abu istorikai, palikę didmiestį ir apsigyvenę kažkur vienkiemyje (o laisvalaikiu, beje, važiuojantys dar kur nors 'negyvenamiau':)), jie turi tris vaikus - mažiausiai vos pusę metų ir mums atrodė labai įdomu kaip jiems sekasi ir kaip sekasi be...didelio miesto, "centro", "akropolių" ir kai toli mokykla (ne paslaptis, kad dabr visi bijo keltis net į miesto rajoną, nes gi baisiai viskas toli). Tad interviu su Ieva - tau:

 

Ką reiškia šeimai su mažais vaikais gyventi vienkiemyje? Ar daugiau privalumų, ar trūkumų? Gyventi vienkiemyje su mažais vaikais reiškia prisiimti daugiau atsakomybės ant savo pečių. Ypač turint galvoje privažiavimą prie mūsų Slėnio. Žiemą be didelio džipo ir dar grandinių ant ratų gali ir neišvažiuoti, greitoji pagalba irgi neprivažiuos... Tačiau mes tame matome daugiau privalumų – mažesnė tikimybė vaikui patekti po ratais, užsikrėsti įvairiomis ligomis ar kvėpuoti automobilių dūmais iki vėžio. Ir, aišku, visad supanti gamta, veikla, galimybė mokytis dirbti įvairiais įrankias, laisvė bei šviežias pienas. O juk tai viskas ko reikia mažiems vaikams.

 

Ką apie tokį Jūsų gyvenimo būdą mano vaikai? Ar nepaburba, kad norėtų gyventi mieste? Vyresnėlį į vienkiemį iš Vilniaus senamiesčio atsivežėme jau dviejų su viršumi metų, o kai jo atmintis kaip dramblio, tą gyvenimą jis dar neblogai prisimena. Ir mieste gyventi nieko prieš, ir pas močiutę mieste paviešėti nori. Jaunėlis jau vietinis – kaimietukas. Į miestą važiuoti visai neturi noro, nes nežino ką ten veikti – nei upės, nei miško... Burbėti neburba nei vienas, bet jau senokai tarpusavyje sutarė – vyresnėlis Vincas (11 m.) važiuos studijuoti universitete ir gyvens mieste, o Jurgis (8m.) liks ir dirbs su mumis.

 

Pamenu, kai atvažiavom Jonas paklausė - ką čia randa veikti vaikai? Ir tu atsakei: "neturėjimas ką veikti geriausiai ugdo fantaziją" - o kokiais dar principais vadovaujatės augindami vaikus? Oi, tie principai... Aš stengiuosi per daug jų neturėti, bet... Gal tokiu principu, kad vaikai irgi yra tokie patys žmonės, kaip ir mes? O tai reiškia, kad jie iš mūsų turi gauti visa, kas jiems priklauso, tačiau ir patys turi išmokti ir palaukti, ir padėti, ir užsidirbti, ir atsiimti ką užsidirbo... O dėl to neturėjimo ką veikti, tai aš pastebėjau, kad suaugę labai siekia visad užimti vaikus, net neleidžia jiems patiems panuobodžiauti. Tada vaikai ir laukia, kad juos kas nors linksmintų. Iš tiesų nereikia vaikams trukdyti, ir jie suras užsiėmimo. Daug smagiau tiesiog stebėti jų randamas veiklas. Aš pati jau 11 metų tą stebiu, ir su didžiausiu malonumu . Niekad nemokiau vaikų skaityti, skaičiuoti, piešti ar dar ko nors, visad laukdavau, kol patys pradės domėtis. Ir tada viską išmoksta savaime. Bet čia turbūt dar vienas principas – niekur vaiko neskubinti, kad jis rastų save.

 

Taip pat užsiminei, kad kartais trūksta normalių savaitgalių šeimai, kai galit visi kartu išvažiuoti i dar labiau laukinę gamtą - kokių dar užsiėmimų kartu susigalvojat? Mes nežaidžiame jokių žaidimų su vaikais, tik įsileidžiame į savo veiklas. Su manimi drauge eina į virtuvę, daržus ar pievas, su vyru Mindaugu žvejoja, riša muses ar padeda (gal trukdo?) dirbti kitus darbus. O dar einame pasivaikščioti, važiuojame stovyklauti. Ir šiaip jie visad visur kartu...

 

Ar turite kokių nors šeimyniniu ritualų, tradicijų? Keisčiausia šeimos tradicija – Vėlinių šventimas. Mūsų slėnis Karmazinų piliakalnio papėdėje yra nuo seno gyvenamas, darže randu daug senovinės keramikos. Vadinasi, jame turi būti labai daug vėlių su kuriomis reikia sutarti. Todėl per Vėlines gaminame senovinius tai progai skirtus patiekalus, uždegame ir pastatome ant šulinio žvakutę ir paliekame maisto vėlėms. Ir niekad neiname į lauką tą naktį... Nežinau, kaip ten su vėlėmis, bet naminukas tikrai gyvena namuose, jam irgi paliekame maisto. O šiaip tiesiog kiekvieną vakarą drauge vakarieniaujame, sėdime prie stalo, žiūrime filmus. Kiekvieną vakarą ir visi visi...

 

Kaip gyvenimą pakeitė neseniai atsiradusi Marcelė? Kad trečias vaikas gyvenimo jau niekaip nekeičia, tik papildo. Mūsų bernai jau dideli, pavydų dėl dėmesio trūkumo nėra, visi lepina mažiausiąją mergaitę. O mums tiesiog malonu grįžti prie tų primirštų rūpesčių.

 

Abu su vyru esate istorikai, tu, turbūt nesuklysiu sakydama, jog esi žolelių ar žolynų ekspertė - kiek tokie dalykai svarbus jūsų vyresnėliams? Kiek stengiatės jiems perduoti savo žinias? Jau sakiau, kad nieko mes per daug nesistengiame perduoti, jie patys paklausia kas jiems įdomu. Vyresnėlis nelabai domisi žolynais ar žvejybomis, tai ir nekišame, pasiima kiek nori. Mažesnis – gamtininkas, jam viskas įdomu, kuo užsiimame, net per sodyboje vykstančius žolelių seminarus ar žvejybos mokyklas eina pamokyti suaugusių, ir dažnai žino daugiau už juos.

 

Minėjai, kad berniukų nevedėt i darželį ir iš to atsirado labai stiprus ryšys - kaip toliau jį stiprinate? Ar nebijot tos baisiosios mitais apaugusios paauglystės? Stiprus ryšys ne vien dėl darželio. Dėl gyvenimo vienkiemyje. Dėl to, kad mes su vyru neiname į darbus, dirbame čia, kartu su vaikais. Mes visą laiką būname kartu, ir aplink nėra daugiau jokių žmonių. Todėl ir jautėmės labai liūdnai, kai vyresnėlis išėjo į pirmą klasę, atrodo, nuo mūsų atplėšė vieną dalį... O paauglystė jau po truputį prasideda, tačiau kadangi mūsų vaikai niekad nebuvo ramūs, lengvai sukalbami ir drausmingi, tai ir nemanau, kad neištversime tos pabaisos. Nors kaip sakoma – neperšokęs paauglystės nesakyk op...

 

Ar į darželį nekeliaus ir Marcelė? Kol kas tikrai neplanuojame jos ten leisti.

 

Kiek gamtos pažinimo yra Jūsų kasdienybėje? Tai ir yra mūsų kasdienybė.

 

Tai štai - nuostabus gyvenimas sukasi kažkur vienkiemyje ir kai vasarą visi miestiečiai suskumba pabėgti nuo miesto ir atsigauti gamtoje, Ievos šeima tiesiog gyvena ten 'atsigavus':))) mes absoliučiai rimtai susižavėjom tokiu gyvenimu, kai nereikia didelių prekybcentrių, žaidimų kambarių, krūvos būrelių ir t.t. ir pan. - o tiesiog įtraukiami vaikai į sodybos gyvenimą, į gamtą aplink ir visi atrodo net labai patenkinti.. 

 

 

 

Share on Facebook
Share on Twitter
Please reload

Please reload