Pokalbis su fotografe Viktorija Vaišvilaite Skirutiene

July 6, 2017

Štai ir pokalbis (ne interviu, o pokalbis) su viena geriausių Lietuvos fotografių. Kadangi mūsų Milda jau seniai turi stiprų hobį fotografuoti tai ir Viktorija jai buvo jau seniai žinoma ir netgi galima būtų pavadinti nedidelė svajonė pas ją pasifotografuoti su šeima (svajonę ir išpildė - iš ten ir atsirado proga pabendrauti su šia nuostabia moterimi). Kuo daugiau sužinai apie Viktoriją, tuo ji akyse tampa vis tobulesnė moteris, mama ir žmona (nors pati Viktorija primygtinai prašo nelaikyti jos tokia, sako ir jos namuose būna 'dūmų', bet visgi ji įkūnija mums siekiamybę, kaip vis tik spėti būti viskuo). Taigi šįkart pokalbis visai ne apie fotografiją, nors ja Viktorija tikrai labai stipria gyvena, bet apie ją ir jos šeimą, jų susikurtus ritualus ir santykius šeimoje - paskaitykit ir tikrai nuostabių dalykų galėsite pasiimti sau. Pasakysime, kas nežino, jog Viktorija be fotografijos, kuri ir taip užima fantastiškai daug laiko, turi grožio saloną Klaipėdoje, dirba su populiariausiais žurnalais ir kas turbūt mums svarbiausia - turi du vaikus: Nojų (13 metų) ir Violą (11 metų).

 

Dar pateiksime truputį priešistorės, kad suprasti nuo ko prasideda pokalbis: pokalbis vyko važiuojant su Viktorija per Neringą, iškart po fotosesijos, kurios metu niekaip nepavyko įamžinti laimingų lietuje Mildos vyrų:) (po to gavom užduotį prisipratinti lietų ir išmokti juo džiaugtis - kurią labai sėkmingai įvykdėm ir Mildos Jurgis kone kasdien paklausia - kada lis?). 

 Nuotrauka: Viktorija Vaišvilaitė Skirutienė. Prieš pamėgstant lietų:)

 Nuotrauka: Milda Daučiūnienė. Po lietaus prisijaukinimo:) Ačiū Viktorijai:)

 

 

Milda: Kiek seku Jus socialiniuose tinkluose - atrodo, kad su vaikais nuo pat mažens keliaujate - ar tikrai taip? Ir visai nebijote lietaus panašu? (juokiuosi)

 

Viktorija: (nusijuokia).. Tikrai taip, vandens stichija seka mus visur. Dar įdomu, kad mano pačios zodiako ženklas yra oras - aš Svarstyklės, o visi kiti mūsų šeimoje yra vanduo, visi skirtingų ženklų, bet visi vandens. Tarsi man pačiai reikėtų labai daug vandens ir lyg juos pati būčiau prisikvietus. Ir aš dažnai labai nemėgstu dalinti kažkokių patarimų, man atrodo kiekvienas atranda savo, bet yra vienas patarimas, kuriuo labai tikiu ir kuriuo galiu visa savo esybe įtikinėti kitus, kad tikrai verta, tai dėl leliukų - jie ateina iš vandens terpės ir gimus ir Nojui, ir Violai - abu įmerkėm į vandenį, jie ten jaučiasi labai organiškai, labai savo terpėje ir labai greitai susigyvena su vandeniu. O jūs to nedarėt?

 

Milda: Hmm..mes abu vaikus nuo pirmos savaitės kasdien maudom didelėje vonioje, bet su plaukiojimu ar nardymu kažkaip turėjome nelabai teigiamą patirtį su Jurgiu - tiesiog Jonas netyčia jį išgąsdino su panardinimu, nors atrodo darėm kartu su specialiste, bet galbūt tiesiog tai buvo ne jam ir jam paskui tiesiog buvo baisoka nardyti - bet vandenį abu labai mėgsta. Išskyrus, pasirodo, lietų (juokiuosi). 

 

Viktorija: Mes irgi nardinom tikrai tik su specialistais savo poliklinikoje, ten mus visko ir išmokė. Tad kelių mėnesių Nojukas jau kelių mėnesių plūduriuodavo ant nugaros. Aš nelabai tikiu masažais, bijau, kad galima ir netinkamai iščiupinėti, bet va plaukimas, plūduriavimas gi visiškai natūralus jiems dalykas. Juolab, kad ir mūsų vaikai, ir tie kurie nuo pat tada lanko baseiną - tikrai yra labai stiprūs ir sveiki. Mano tvirta nuomonė, kad reikia ne bijoti ir saugoti, o reikia jaukinti prie šalčio, vėjo ir lietaus, ir vandens - tada auga stiprūs organizmai. Tad man kartais sunku fotografuojant - kartais reikia sau įgnybti ir priminti, kad ne visi gali per liūtį džiaugtis lietumi. 

 

Milda: Na mūsų Jurgis grūdinimu skųstis negali, tikrai ir be kepurės žiemą vaikšto, šaliko išvis nelabai matęs, atrodo viską darom teisingai tam grūdinime, bet jis iš savęs gana atsargus - jam lietus tai turbūt ne tiek šalta, kiek va "lylia į akytes" (nusijuokiu) ir tiesą pasakius pirmąkart pamačiau, kad jam taip nedrąsu - reikės parodyti jam kitą lietaus pusę, gi ir pati maža būdama lakstydavau basa po gatvę per lietų ir būdavo nerealiai smagu. Na gal jeigu su Jonu tiesiog ne lietaus, o šalčio vaikai:) Dar man vis dar neiškrenta iš galvos Jūsų dienotvarkė: Jūs pati keliatės 2-rą -3-čią nakties, kad dar spėti padirbti iki atsikels šeima, o su šeima šeštą ryte jūs visi jau būnate baseine - čia visiškas kosmosas:) ir ar nebuvo tokių etapų Nojui ar Violai, kai sakė, kad kam čia reikia, kodėl taip anksti ar panašiai?

 

Viktorija: Na su jais gal ne primygtinai kiekvieną ryta, nes būna svarbių reikalų mokykloj, kuriems jiems reikia pasiruošti ar pasimokyti - tada jie nespėja taip anksti keltis, bet šiaip mes juos visur visur vedėm, ko jie tik nėra darę - ir šokius, ir muzikas, ir dailes, ir kitų sportų, bet kad jie kada nors nenorėtų eiti į plaukimo treniruotes tai taip nėra buvę. Per šitiek metų, jie juk treniruojasi nuo penkių šešių metų, jie nėkart nesuabejojo dėl plaukimo, šitas ir man pačiai keista. Aišku, manau, tai priklauso ne tik nuo pačio plaukimo, bet ir nuo trenerio, nuo tos bendruomenės. O juk jie sportuoja savo plaukimo mokykloj, o tie rytiniai plaukimai jau yra mūsų iniciatyva.

 

Milda: Gaunasi dvi treniruotės per dieną??

 

Viktorija: Taip taip. 

 

Milda: O kiek jiems svarbu Jūsų sugalvota gimtadienių tradicija, ar jie laukia to planavimo, galvojimo ir žinoma pačio gimtadienio? (per Violos gimtadienį jie kasmet važiuoja į kelionę, o per Nojaus gimtadienį būna didelis originalus gimtadienis su draugais, pavyzdžiui, kartą teko net laukti vėtros, kad pasidaryti gimtadienį per vėtrą:)

 

Viktorija: Kad tai jau yra mūsų gyvenimo dalis ir kitaip mes jau neįsivaizduoja, visi metai tampa tokie tarsi trupučiuką nuo iki sustyguoti. 

 

 

 Nuotraukos: Viktorijos Vaišvilaitės Skirutienės. Nojus ir Viola, gimtadienių tradicijos. 

 

Daugiau gimtadienių nuotraukų štai čia.

 

Milda: O Jūsų su Gvidu gimtadieniai irgi kažkuo pasižymi?

 

Viktorija: Ne ne, mes suaugę jau ne taip skaičiuojam metus, o vaikams tas labai svarbu, didelė šventė. Tiesiog labai gera proga, labai geras pretekstas neužmiršti, susitikti. Apskritai, ritualai labai padeda suturėti ypatingus momentus, juos pakelti virš realybės, labai gera pagalba neužsibėgioti rutinoje, o mokėti sustoti, pajausti, patirti.

 

Milda: O dar turite kažkokių tradicijų, kurių laikotės?

 

Viktorija: Dabar galvoju.. aš manau kiekviena šeima turi savo ritmą. Mūsų dienos yra labai nevienodos. Mes nedirbam tokių darbų, kur nuo iki. Tad kiekviena diena vis kitokia. Aš būna ilgus savaitgalius ir pradingstu savo kūrybose, o užtat vidury savaitės galiu pasidaryti laisvą dieną. Aš kažkaip labai draugauju ir su vaikų draugais, vis gimsta kažkokių įdomių idėjų, projektų, ir pas juos mokykloje dažnai lankausi, ir fotografuoju, ir su jais į žygį išsiruošiu. Gal va dėl to norisi turėti kažką tokio atsikartojančio ir pastovaus kaip kad mūsų vaikų gimtadieniai ar mūsų rugsėjo pirmoji mūsų alėjoje.

 

Milda: Banaliai nuskambės, bet kiek su Jumis kalbu ir kiek stebiu socialiniuose tinkluose, susidaro įspūdis, kad Jūs labai kokybiškai leidžiate laiką su vaikais.. Kiti būna labai į tą rutiną įsivelia ir dingsta joje. Aš prisimenu pernai mes turėjom su Jumis susitikti Nidoje, pasikalbėti, nes Jūs tada turėjote eiti su šeima į kelių dienų žygį po Neringą lyg per naktį.. 

 

Viktorija: Dabar taip tiksliai neprisiminsiu, nes mes visąlaik kažko primąstome. Kartais atsibundame prie jūros, visaip būna.. Mane labai žavi ir šeimos, kur viskas labai aplink virtuvės gyvenimą sukasi - su pietumis, vakarienėmis, kai visi susirenka. Va tokių tradicijų mes neturime, bet užtat turime biblioteką ir labai daug mūsų gyvenimo, vakarų teka toje didžiulėje bibliotekoje, kur tarp skaitymų, židiniui spragsint, albumų vartymų, šiaip pašnekesių mes ir gyvenam.. aš nedrįstu sakyt kas geriau ar blogiau, bet kiekviena šeima susikuria savo pasaulėlį. Mūsų biblioteka yra didžiulė dalis mūsų gyvenimo: aš ten labai daug laiko praleidžiu ir su archyvais, bet tas mano buvimas su archyvais - juk nėra, kad aš visai tame paskęsčiau, aš galiu skirti dėmesį šeimai ir ne vien savo šešėlius myluoti. Nojus baigė šiemet muzikos mokyklą tad jis man skambina gitara, mes galim pasiplepėt, pajuokauti, o aš tuo tarpu dirbu savo darbus.. Viola ruošia pamokas.. Toks bendras šurmuliukas gaunasi. 

 

Milda: O aš paklausiu kaip mama, juk pati turiu du mažus vaikus ir žiūrėdama į juos kartais pagalvoju: ką reikia daryti, kad būtų va taip kaip pasakojat ir kad nebūtų: vakaras ir visi išsiskirsto kas sau, paaugliai savo kambariuose..

 

Nuotrauka: Viktorija Vaišvilaitė Skirutienė. 

 

Viktorija: Na aš turiu pasakyt, kad būna ir mūsų vaikai pasipešioja, tikrai ne visada jau toks tobulas vakaras gaunasi. Tikrai visko būna. Aš pati esu linkusi viską susvajoti ir gyventi tokiam pasvajotam, idealiam pasaulyje ir taip esu linkusi. Ir Gvidas būna traukia man per dantį, bet žiūrėk dar kai kurios mūsų gyvenimo akimirkos ir pranoksta tuos pasvajojimus. Tad būna ir pasierzina, ir patriukšmauja, o paskui ima ir atsitinka tos akimirkos, kai visi sėdim apsikabinę prie židinio. Natūralu, kad viskas banguoja. Bet kad atsakyti į tavo klausimą..aš manau mes labai susidraugavę esam, nebūtinai vien tik vyresnio ir mažesnio santykis, daugiau stengiamės bendrauti kaip su sau lygiais. Net ir žodžius nuo pat mažumės vartoju kad ir pačius sudėtingiausius: vaikas juk jokio skirtumo, jie išmoks juk ką mokysi. Manau, kad vaikus reikia ne kažkaip primygtinai auklėti, o gyventi su jais, dalintis su jais dienomis ir tada pats gyvenimas padeda. Kaip ir fotografijoje: gali kažką parežisuoti, bet paskui juk tuoj pat viskas nuteka savo vaga. 

 

Milda: O Jūsų šeimoje svarbu būti gamtoje? Kai gimė mūsų vaikai, man rodos aš vis stipriau noriu būti gamtoje, noriu ir jiems parodyti tą ne asfaltinį pasaulį..

 

Viktorija: Jūs didmiesčio gyventojai.. O mes gyvename Klaipėdoje, jūra šalia, miškas šalia - aš to troškulio ir nejaučiu, nes mes jos tiesiog turime daug. Mes net į darbus nevažiuojam automobiliu. Kad ir vaikai - jie dabar visą laiką gyvena ant dviračių, sugalvoja tarkim ir šoka ant dviračių, lekia iki jūros ir ten banglentina. Pas mus gamtos tiesiog yra kiekvienoje dienoje. Gal dėl to taip Klaipėdą ir myliu, kad ji tokia pilna vėjo ir lietaus - mes to labai dažnai turime. Aš sausam betoniniam didmiestyje savęs išvis ir neįsivaizduoju. Mano gyvenime yra daugybė kelionių ir tas kontrastas labai jaučiasi, man namai tai tiesiog namučiai, į kuriuos visada norisi sugrįžti. Man labai norisi daug matyti, patirti ir keliauti, bet visada norisi ir turėti tuos namus. Man tai labai svarbu, ir įsivaizduoju, kad ir vaikučiams, kai kūrėm šeimos namus, aš labai labai daug galvojau apie tai, kad tai turėtų būti tokie namai, kad jie turėtų būti šiek tiek paslaptingi, kad būtų ir biblioteka palėpėje, kad va būtent vaikams būtų toks nostalgiškas pasakų pasaulis. 

 

Milda: Bet žinokit, man vis tiek taip gražu, kad jūs taip visi kartu, kad abu vaikai taip ilgai išlaiko tą susidomėjimą plaukimu, kad jūs visi plaukikai, kad...kai pradeda lyti jūs lekiat prie ežero ir plaukiojat po ežerą lyjant - fantastiška. Ne tiek to plaukiojimo pavydžiu, kiek to jausmo. 

 

Viktorija: Bet tikrai mus tas labai suvienija ir labai nuostabu, kad šeima turi bendrą veiklą. Čia net nereikia ko nors provokuot, kad jie neišsibarstytų po kambarius namie, aš juk visą laiką juos palaikau, į varžybas važiuoju, stebiu iš balkono, būna bibliotekoje išsiskleidžiam jų diplomus, nagrinėjam jų rezultatus, aptariam fotografijas, turim labai daug įspūdžių ir kalbos. 

 

Milda: Turbūt gyvenime nėra laiko tokiam dalykui kaip televizorius..

 

Viktorija: Aš tikrai nežiūriu, tikrai tikrai neturiu tam laiko, nebent bežiūrint archyvus kartais paklausau įdomesnės laidos. Arba turiu kitą pomėgį - klausyti audioknygų. Dėl manęs televizoriaus galėtų ir nebūti. Bet kino teatrą mes labai mėgstame, randame visiems patinkančių filmų ir einame visi kartu žiūrėti. Kartais ir nelabai pataikome su patikimu, bet tada irgi būna daug kalbos ir būna ką visiems aptarti...Iš esmės, manau, kai gyveni tokioje bendrystėje tai tie ryšiai tik vis labiau tvirtėja.. Gvidas turi savų pomėgių su vaikais, jie tarkim kartu važinėja kalnų dviračiais miškais, žaidžia tenisą, išsiruošia kartu su jais į žygius. 

 

Milda: Gvidas irgi geras tėtis kaip Jonas (juokiuosi).

 

Viktorija: Tikrai taip, man labai nuostabu matyti, kai būna ne taip, kad tik mama kursto židinį, o tėtis sėdi kur nors su laikraščiu. Man išvis buvo labai gera matyti, kad jūs abu: tiek tu, tiek Jonas esat labai tėvai.

 

Milda: Tikrai aš galiu jį tik pagirti. Nuostabus vyras ir tėtis. Kai manęs klausia: ar Jonas padeda auginti? Atsakau, jog tikrai ne, jis ne padeda, o augina (juokiuos). Tikrai vis atsiranda nustembančių, kad būtent jis vaikus užmigdo, o ne aš. 

 

Viktorija: - Būtinai apie tai parašyk (juokiasi). [aš ir parašiau:))].. O jūsų ritualas juk yra Nida? 

 

Milda: Tikrai taip, dabar šiek tiek apstojom, nes su mažyte Ona šeimos gyvenimas labai sugriuvo į jos ritmą, o dabar vėl pradedam vis dažniau čia būti. 

 

Viktorija: Ir žinok tikrai - kelionės, nebūtinai ilgos ir tolimos kelionės, bet apskritai kad ir trumpesnės išvykos, manau, labai surenka šeimą į viena. 

 

 

 

Milda: Taip. Tik va praeitą savaitę, kai buvo sodyboje ir ten nebuvo ryšio, o važiuodama ten tikrai galvojau, kad per pietų miegus dirbsiu, vakare dirbsiu, kai tik galėsiu telefonu mail'us atsakysiu - o atvažiuoji ir sužinai, kad ryšio nėra. Tada suvokiau kiek aš laiko vogdavau iš šeimos - atrodo kas čia yra - atsidarei telefoną, brūkštelėjai, atsakei, bet tai nėra tik tos penkiolika sekundžių mygtukų spaudinėjimo - tai kartu ir pavagia tolimesnes tavo mintis ir dėmesį, būna juk galvoji kaip atsakyti, ką atrašyti ir panašiai. 

 

Viktorija: Taip, tik man nereikia sodybų, kur ryšio nebūtų (juokiasi) - aš tiesiog moku taip atsiriboti, kad būna ir po dviejų savaičių prisėdu ir tik tada laišku labai gražiai atrašau, bet ką veikiu - tą stengiuosi daryti visa širdimi. Ypač kūryboje būtina būti tik kūryboje. Aš ir savo vaikams sakau - jų kasdienybėje jau irgi yra daug visko, tad jeigu jau ruoši kažką - tada atsiduok tik tam dalykui ir visa kita tegu neegzistuoja. Aš pati esu labai linkusi paskęsti, pasiskandinti savo dalykuose, kad ir klausant savo audioknygų, būna kad nueinu daug toliau negu reikia, nes tiesiog gyvenu tą akimirką jomis. Iš tikrųjų ir vaikus pratinu prie garsinių dalykų - nuo mažens duodavau klausytis pasakų, o dabar tarkim jei jiems kokią istoriją neįdomu mokytis - surandu youtube su tema susijusių įrašų ir tada visai kitaip persiteikia tie sausi istoriniai faktai. 

 

Milda: Dar kartą pasikartosiu: labai gražu Jūsų klausyti, nuteikia optimistiškai:) dabar visi labai skundžiasi, kad laiko nėra..

 

Viktorija: (juokiasi) ne, laiko tikrai nėra. 

 

Milda: Taip taip taip, bet kiti labai iškart sumažino to laiko šeimos klausimu, to kokybiško laiko su šeima iškart lieka mažiau. Lieka laikas darbui, miegui ir buičiai, o pas Jus atrodo nėra kompromisų tuo klausimu. 

 

Viktorija: Net nežinau.. aš daug keliauju, daug laiko būnu savo fotografijose, bet ir jie gyvena intensyvų gyvenimą, mes tik pasilikę tą laiką kartu. Tiesiog man grįžus mūsų gyvenimai labai persipina. Kad ir kai aš darau makiažus savo studijoje - jie būna pravažiuoja, užsuka pas mane, pas pasimyluojam ir jie išlekia. Aš juos stengiuosi pasiimti ir į fotografavimus kur galiu. Mano darbas tiesiog toks, į kurį gali įsipinti ir vaikai. Jie ir visko žino apie mano darbą - būna vardina man apie koloristiką visokius principus, o aš jau galvoju iš kur jie žino.. Iš tiesų ir mūsų šeimoje aš daug kur esu reikli, yra dalykų, kuriuos vaikai privalo daryti, kad ir pamokas ruošti. Tada aš tampu persekiotoja, kuri reikalauja darbus atlikti, tad yra ir mūsų gyvenime daug tos paprastos kasdienybės. Jūsų šeima irgi be galo graži, gražu buvo žiūrėti kiek judu kantrybės turite ir kiek energijos atiduodate. 

 

Milda: Taip. Aš irgi didžiuojuosi savo šeima, man ji labai graži, tik...ji dar labai jauna, mes dar tik lipdomės savo laisvalaikį, savo ritualus, o pas Jus jau viskas išaugę, susilipdę, ir į tokį labai...gražų paveikslą, nesvarbu, kad tos buities ir pas jus yra, jos turi būti, bet ta buitis yra tik viena dalis jūsų tokio labai gražaus šeimyninio gyvenimo. 

 

Viktorija: Och, jau bėgsiu į keltą - bet tik noriu pasakyti, kad turėti kryptingumą yra labai svarbu, tas mūsų kasdienis plaukimas yra tokia dovana.. nežinau, kur tiksliai jis nuves, bet nuostabus dalykas. Norėti visiems šokti iš lovos ir eiti plaukti, turėti tokią aistrą - tikra dovana mums. 

 

 

 

Toks buvo pokalbis su Viktorija. Dar pastebėsiu, kad jie tikrai plaukikai:)) Viktorija mus fotografavo praėjus kelioms dienoms po judviejų su Nojum maratoninių plaukimų - Viktorija plaukė 10 val 40 minučių ir nuplaukė 18 kilometrų, o Nojus plaukė kiek ilgiau ir nuplaukė 24 km! Pripažinkit - visiškai kosmosas.. Ir kai Viktorija visiškai lengvai papasakoja kaip ji su Gvidu perplaukė Kuršių marias.. irgi kosmosas:)) Vandens šeima - nuostabi vandens šeima, kurioje, kertu lažybų, yra be galo gera gyventi. 

 

Labai rekomenduoju peržvelgti Viktorijos fotografijas - ypač atrasti vaikų gimtadienių akimirkas, tikrai labai labai įkvepia:) 

 

Viktorija Vaišvilaitė Skirutienė

VV photography. Poetry of daily life

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Share on Facebook
Share on Twitter
Please reload

Please reload