Komplimentai. Ir dėkingumas. Ar jie tikrai tokie svarbūs?

September 17, 2017

Jau žinai, kad su kiekvienu mėnesiu išsikeliame sau (ir tau) iššūkius. Kodėl? Kad va taip mažais žingsneliais pasikeistume. Į gerą. Patobulėtume :) Ir šio mėnesio vienas iš iššūkių yra komplimentai. Kasdien prieš veidrodį sakome juos sau, ir kasdien juos sakome kitiems. Taip pat - dėkingumas. Kiekvieną vakarą padėkojame už tris dalykus, nutikusius tą dieną. Bet tai kam visa tai yra reikalinga?

 

 

Yra atlikta nemažai tyrimų, kurių metu buvo patvirtintas ryšys tarp dėkingumo ir geros savijautos. Dažniausiai viena grupė atlikdavo tam tikrus dėkingumo pratimus (dėkodavo kitiems, rašydavo, kas gero nutiko per dieną ir pan.). Ir būtent šioje grupėje būdavo pastebima geresnė žmonių savijauta, jie būdavo labiau patenkinti savo gyvenimu, laimingesni.

Ir todėl dėkingumas yra vienas iš laimingesnio gyvenimo komponentų. Ir taip yra dėl vienos visai paprastos priežasties. Juk nėra tobulų gyvenimų, nėra tobulų žmonių (taip taip, ir tobulų vyrų, ir tobulų vaikų, ir tobulų draugių :D ). Visų žmonių gyvenimai yra 'margaspalviai' - juose yra tiek gerų, tiek vidutiniškų, tiek ir blogų dalykų. Ir į kuriuos dalykus mes labiausiai koncentruojamės, toks ir atrodo mūsų gyvenimas. Tad, kai stengiamės pastebėti gerus dalykus, kai juos ne tik pastebime, bet dar ir dienos pabaigoje už juos padėkojame (ar kartu su vyru aptariame, kas gi gero man ir tau šiandien nutiko), tai ir mūsų gyvenimas mums atrodo geresnis. Ir priešingai - jei pradedame akcentuoti blogus dalykus, ar dar blogiau - pradedame savo gyvenimus lyginti su kitų žmonių - viskas atrodo daug daug blogiau.. 

Apskritai, mūsų nuomone pats blogiausias dalykas - lyginti save (ar savo gyvenimą, ar vyrą, ar vaikus) su kitais ir jų gyvenimais/vyrais/vaikais ir etc. Dėl dviejų priežasčių.

Pirma - mes visi esame unikalūs - kitaip gražūs, kitaip mąstantys, kitaip besilinksminantys ir tiesiog kitokie. Tuo ir žavūs. Nes ne robotai, o kitokie. Ir mes už tai, kad tu esi gražiausia, kai si savimi!

Antra - tu matai tik išorinę aplinkinių pusę. O dar jei lygini save su socialinių tnklų žvaigždėmis - tai išvis matai tik jų pačių sukurtą išorinę pusę - jų reklamą. Tu niekada nežinosi, kaip jie elgiasi/jaučiasi/atrodo, kai lieka vieni. Tad yra absoliučiai beprasmiška lyginti save (tą, kurią pažįsti su visais pliusais ir daugybe minusų) su tuo, ko net pilnai nepažįsti (ir būkim atviri - ms niekada negalime pilnai absoliučiai pažinti kito žmogaus). 

Tad - lyginimas savęs su kitais yra absoliučiai beprasmiškas dalykas. Nieko gero neduodantis nei man, nei tau, nei kitiems. Tad, o kodėl nepasidžiaugus jų sėkme? Kodėl nuoširdžiai nepagyrus?

Nes komplimentai - tai dar viena iš dėkingumo praktikų. Kai sakau komplimentus sau - nuoširdžiai ir prieš vedrodį - tai visų pirma ieškau tų bruožų, kurie man patinka (ir gali būti, kad tų bruožų atrandu vis iš naujo). Kai stengiuosi sakyti komplimentus kitiems, pirmomis dienomis jie man pačiai gal ir skamba kiek nenatūraliai. Bet tada pamatai, kaip į juos reaguoja kiti - vieni nedrąsiai susigėsta, kiti nusišypso, treti padėkoja, kiti - pradeda įdomų pokalbį (nes pasirodo, jog tavo pagirtas megztukas - jos mamos rankų darbo!). 

Nes kai kažką pasakai garsiai - tai ima ir įvyksta. Tai įvyksta tuo momentu, kai tu sakai. Ir tada supranti, jog per daug gerų dalykų ir gerų žodžių mes norime pasilikti sau. Per daug dažnai tik pagalvojame, ir... nueiname. O dabar imame ir pasakome! Ir žinai, diena tampa geresnė ne vien mums - diena (ar bent ta akimirka) pagerėja ir dar bent vienam žmogui..

 

Ir dabar galvoji - hmmmm...ar tai iš tiesų veikia? Žinai, labai džiaugiamės visais mūsų skaitytojų laiškais. Bet šis buvo toks toks!!! Kad tiesiog negalim nepasidalinti (nes džiaugiamės tokiais pokyčiais iki mėnulio ir atgal!) Taigi, pristatome tau -  Irta Grincevičienė ir jos asmeninė patirtis:

 

"Dėkingumo ptaktika susidomėjau perskaičius kelias Joe Vitale knygas. Bet iki galo nesupratau, ką ir kaip reikia daryti. Bandėm su šeima prie vakarienės stalo padėkoti vieni kitiems už kažką, bet tai jautėsi kaip primestas, nenatūralus dalykas. Nors galiu pasakyti, kad vyresniąjam sūnui patiko. Bandymas dėkoti už viską irgi kažkaip nelipo. Tada, prieš gerą mėnesį, viename Ajurvedos puslapyje radau pasiūlymą kiekvieną rytą pradėti padėka už 10 dalykų, o kiekvieną vakarą padėkoti už 10 tos dienos įvykių. Ten buvo raginama dėkoti ir už išbandymus. Tą pradėjau daryti praėjusią savaitę. 

Mano padėka ryte skamba maždaug taip: 

"Esu dėkinga už tai, kad prabudau ir galiu gyventi dar vieną dieną"

"Esu dėkinga už savo nuostabų vyrą"

"Esu dėkinga už savo nuostabų sūnų D"

"Esu dėkinga už savo nuostabų sūnų M"

"Esu dėkinga už savo nuostabius namus"

"Esu dėkinga už savo darbą"

"Noriu būti dėkinga už sielos ir minčių ramybę" 

"Noriu būti dėkinga už sveikstančią mamą"

Kitos dvi padėkos keičiasi. Kartais jų būna net daugiau nei 10.

Vakare pirma dalis mažai keičiasi. Jei apsibarame su vaikais ar vyru, padėkoju už šį išbandymą ir tikiuosi, kad pasisėmiau patirties. Arba padėkoju už kažką labai smagaus. Dabar jau pagaunu save džiaugiantis pavykusiais pietumis, ar lietumi už lango, nes visi galime jaukiai pasėdėti prie židinio. 

Pasikeitimus savo gyvenime irgi jau pradedu matyti. Esu ramesnė, pozityvesnė, mažiau priekaištauju vaikams ir vyrui, kad jie nėra tokie, kokius aš savo galvoje susikūriau. Kiekvieną dieną dėkodama, kokie nuostabų jie yra, atrodo ir daugiau meilės, bei kantrybės jiems randu savyje. Dažniau ir garsiai pasakau vyrui, kad esu dėkinga už vieną ar kitą dalyką. Kad ir vakar jis nuvarė mašiną technikinei apžiūrai, o atgavau mašiną sutvarkytą, nuplautą ir išsiurbliuotą. Tai manau ir čiatos mano padėkos veikia.

Dar jau antra savaitė kiekvieną vakarą prieš miegą vaikams sušnabždu: "Tu esi mylimas, tu esi geras, tu esi saugus". Atėjus miego metui, net beveik dešimties metų vyrukas laukia, kol mama prieis ir pasakys stebuklingus žodžius. Lyg ir labiau išsitiesęs atrodo, labiau pasitikintis savimi. 

Tiesa, visada stengiuosi, kad padėkos eitų iš širdies, o ne būtų tiesiog automatinis kartojimas. Kartais rytinės padėkos nusikelia vėlesniam laikui, nes dvimetis ne visada yra nusiteikęs laukti. Bet pirma mintis prabudus jau būna: "esu dėkinga už tai, kad prabudau ir galiu gyventi dar vieną dieną".

 

Sėkmės dėkingumo praktikoje. Linkiu rasti savo būdą, tik tada jis veikia!"

 

 

Share on Facebook
Share on Twitter
Please reload

Please reload