Laimingi mūsų namai

December 19, 2017

Artėjant didžiosioms metų šventėms visi namuose skubame kurti jaukumą. Kas kaip suprantame. Pavyzdžiui mes ypač vertinam tą prieškalėdinį laiką kartu su šeima. Namų puošimas Kalėdoms yra viena iš kasmetinių tradicijų. Va pavyzdžiui Dovilė su savo šeima kiekvienais metais gamina vis kitokius žaisliukus eglutei. Ir kiekvienais metais jie vis kitokie (nes visų pirma vaikai auga ir tobulėja). Ir tuose žaisliukuose išlieka didžiausia krūva prisiminimų - nebūtinai tobulų, nes ir patys žaisliukai yra toli gražu iki tobulumo.. Bet vat imi kiekvieną žaislą, ir prisimeni - tuos metus, tą nuotaiką ir tą stebuklingą laiką. Savotiškas būdas sustabdyti ir užkonservuoti laimę.

 

Ir šiais metais ieškant kalėdinių žaisliukų idėjų, gavome laišką nuo Tomos iš "Laimingi mūsų namai". Ir tas laiškas buvo kažkas tokio, kas privertė sustoti ir giliai susimąstyti. Žinok tikrai nemeluosime, bet net ir dabar rašant šį straipsnį ašaros kaupiasi akyse. Nes tiesiog... Suvoki, kad esi tiek užsiėmęs laimės ir jaukumo kūrimu savo namuose, kad nežinai (ir dažnai net nenori) žinoti, kiek tos laimės yra pas kaimynus. Nes svetimo skausmo nebūna, ane? Juk kai nematai/nesigilini, tai ir neskauda.. O tada BAM - ateina toks laiškas. Ir ačiū tau, Toma, kad parašei! Ir kad ištraukei iš to burbulo.

 

 

Tai gi. Kalėdos ir jų laukimas. Laukimas kuriant jaukumą, ieškant kasdieninės laimės ir pakuojant dovanas. Jaukumas, kai į galvą norisi susikrauti kuo daugiau teigiamų ir džiugių minčių. Ir laukimas, kai ateina gerumas. Tikras gerumas, kuomet pastebi aplink tave esančius žmones. Tikras gerumas, kai kažkam šalia tavęs bent šiek tiek pasidaro lengviau ir džiugiau. Nes juk kokia dar gali būti didesnė ne tik Kalėdų laukimo, bet ir gyvenimo prasmė?

 

Žinai, mums labai patinka posakis, kad 'vaikui užauginti reikia viso kaimo'. Ir reikia ne dėl to, kad vieni tėvai to nepajėgtų. Bet dėl to, kad vaikui neužtenka kelių žmonių. Dėl to, kad mes augame bendruomenėse - didelėse bendruomenėse. Ir nuo to tampame tik turtingesni!

Tik dabar taip atvirai pagalvok - kada paskutinį kartą bendravai su kaimynais? Kada pritrūkusi kad ir druskos, ėjai pas kaimynus, o ne į 'maximą'? Ir čia ir yra bendruomenės trūkumas. O juk realiai - jei yra tvirta bendruomenė, jei žinai, kad su kaimynu ne tik pasisveikini, bet ir kavos išgeri/druskos pasiskolini. Jei yra tas jausmas, kad bet kada (BET KADA!) gali ateiti pasidžiaugti ar paprašyti pagalbos. Vat tada mes esame stipriausi..

 

Ir žinai, lengva galvoti apie namų jaukumą, kai namuose jautiesi saugiai. Bet vėl gi. Jei ne tik su kaimynais nebendrauji, bet ir patys artimiausi žmonės naudoja smurtą.. Kai nežinai, kada ir už kokį žvilgsnį gali sulaukti kumščio.. Čia yra baisu. Ir žinai, kad ir kaip norėtume nusisukti/negalvoti arba apsimesti, kad mano kaimynystėje to nėra. Yra. Ir kol yra bent viena šeima, tol reikia dar labiau stengtis. Nes net ir 1 yra daug. Nes pokyčiai vyksta po mažą žingsnelį. Nes kartais tereikia žinoti, kad galima prašyti pagalbos. Tad burkime bendruomenes, bendraukime ir tapkime stipresniais. Nes visuomenė yra stipri tiek, kiek stiprus yra silpniausias jos narys..

 

Kad Kalėdos būtų prasmingos visiems!

Share on Facebook
Share on Twitter
Please reload

Please reload